- kriošėti
- kriošė́ti, kriõši, -ė́jo intr. 1. nieko neveikiant tūnoti, sėdėti, gulėti: Ko kriošì kaip vakar vestoji? J. Kriõši – atsilošęs be darbo sėdi J. Ko kriošì – neini dirbti? Vlkv. Ko kriošì kaip marti užstalėj? Sdr. Bernotas duso pjaunamas, kriošėjo ant lovos J.Paukš. Ir kriõši kaip senis PnmŽ. Nors kokį pantį nusuktum, o dabar per vakarus tik prie pečiaus krioši Vrb. Papratęs ant pečiaus kriošė́ti, eis jis tau tarnaut Gs. Jų sẽniai nieko neveikia, tik prie krosnies kriõši Brt. Ką veiks senis nekriošė́jęs ant pečiaus? Km. Krioši užpečky[je] per visą žiemą – ir tiek Vb. Jau tau čėsas graban gult, ne vakarėly kriošė́t Ds. Tasai klausė jo, kriošėdamas krėsle ir papsėdamas iš savo ilgos pypkės rš. Tu pas pečių bekriošėsi, aš jauna beverksiu LTR(Šk). 2. krioguoti: Lovoj vaitodama ir kriošėdama sujudėjo senoji J.Balt. Jis sėdėjo giliai sugniužęs į sudedamą kėdę ir nuolat kriošėjo rš. \ kriošėti; iškriošėti
Dictionary of the Lithuanian Language.